Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Pranciškus komentavo tokį Viešpaties elgesį, kuris nustebino ir sutrikdė net patį Joną Krikštytoją, anksčiau išpranašavusį ir patvirtinusį Jo atėjimą. Prieš katechezę buvo perskaitytos Evangelijos pagal Matą XI skyriaus eilutės (2-6).
Evangelisto siekis, – kalbėjo popiežius, – yra leisti mums giliau įžengti į Jėzaus slėpinį, apčiuopti Jo gerumą ir gailestingumą. Situacija yra tokia: Jonas Krikštytojas - būdamas kalėjime - siunčia savo mokinius pas Jėzų užduoti labai aiškų klausimą: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Jis buvo tamsoje... Krikštytojas nerimastingai laukė Mesijo ir savo pamokslavime apie jį kalbėjo stipriais žodžiais, kaip apie teisėją, kuris galiausiai įkurs Dievo karalystę ir ištyrins tautą, apdovanodamas gerus ir nubausdamas blogus. Jis pamokslavo taip: „Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“ (Mt 3,10). Ir kai Jėzus pradėjo savo viešąją misiją visai skirtingu būdu, Jonas kenčia ir dviguboje, kalėjimo, kameros tamsoje, bei širdies tamsoje nesupranta šio būdo ir nori žinoti, ar būtent Jis yra Mesijas, ar reikia laukti kito.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Jėzaus atsakymas neatitinka Krikštytojo prašymo. Jėzus sako: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi.“ Čia išryškėja Viešpaties Jėzaus tikslas: Jis atsako esąs konkrečiu Tėvo gailestingumo įrankiu, kuris kreipiasi į visus nešdamas paguodą ir išgelbėjimą, ir tokiu būdu išreiškia Dievo įvertinimą. Aklieji, raišieji, raupsuotieji, kurtieji atgauna savo orumą ir nebėra atmetami dėl savo ligos, mirusieji grįžta į gyvenimą, o vargšams skelbiama Geroji Naujiena. Tai tampa sinteze to, kaip veikia Jėzus, kuris tokiu būdu padaro regimu ir paliečiamu paties Dievo veikimą.
Žinia, kurią Bažnyčia gauna iš šio pasakojimo apie Jėzaus gyvenimą, yra labai aiški. Dievas neatsiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad nubaustų nusidėjėlius ar sunaikintų piktuosius. Priešingai, jiems yra skiriamas kvietimas atsiversti, kad, matydami dieviškojo gerumo ženklus, galėtų atrasti sugrįžimo kelią. Kaip sako psalmė, „Jei tu, Viešpatie, paisysi nuodėmių – Viešpatie, kas išliks gyvas? Bet tu turi galybę atleisti, kad tavęs pagarbiai bijotume“ (130, 3-4).
Teisingumas, kuris buvo Krikštytojo pamokslavimo centre, Jėzuje pasirodo pirmiausia kaip gailestingumas. Ir pranašo abejonės tik perspėja apie tą sutrikimą, kurį Jėzus sukels savo veiksmais ir žodžiais vėliau. Tad suprantamas Jėzaus atsakymo apibendrinimas: „Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi.“ Pasipiktinimas reiškia „kliūtį“. Čia Jėzus perspėja apie tam tikrą pavojų: jei kliūtimi tikėti tampa ypač jo gailestingumo veiksmai, tai reiškia, kad Mesijas įsivaizduojamas klaidingai. Ir, priešingai, palaiminti tie, kurie, susidūrę su Jėzaus veiksmais ir žodžiais, pašlovina Tėvą, kuris yra danguje.
Jėzaus perspėjimas visada aktualus: ir šiandien žmogus kuriasi Dievo vaizdinius, kurie jam trukdo paragauti jo realų buvimą. Kai kurie nusidrožia tikėjimą pagal principą „pasidaryk pats“, kuris sumažina Dievą iki savųjų troškimų ir įsitikinimų erdvės. Bet toks tikėjimas nėra atsivertimas į Viešpatį, kuris apsireiškia; priešingai, jam trukdo provokuoti mūsų sąžinę ir mūsų gyvenimą. Kiti sumažina Dievą iki netikro stabo, naudoja jo šventą vardą savo interesams ar net neapykantai ir prievartai pateisinti. Dar kitiems Dievas yra tik psichologinis prieglobstis pasiguosti sunkiais momentais: tai savyje užsidaręs tikėjimas, nepralaidus Jėzaus gailestingai meilei, kuri kreipia brolių link. Ir dar kiti mano, kad Jėzus tik geras moralės mokytojas, vienas iš daugelio istorijoje. Galiausiai, yra tokių, kurie uždusina tikėjimą visiškai grynai intymiame ryšyje su Jėzumi, ištirpdydami jo pasaulį ir istoriją perkeisti galintį misionierišką stimulą. Krikščionis tiki Jėzaus Kristaus Dievu, kuris trokšta augti jo meilės slėpinio gyvoje patirtyje mumyse.
Tad stenkimės neįterpti jokios kliūties į Tėvo gailestingą veikimą, bet prašykime didelio tikėjimo dovanos, kad ir mes taptume gailestingumo ženklais ir įrankiais. Ačiū, – baigdamas katechezę pasakė popiežius.
*
Vėliau, kaip įprasta, katechezės santraukos ar kelios pagrindinės mintys buvo perskaitytos kitomis kalbomis – anglų, vokiečių, ispanų, portugalų, arabų, lenkų, popiežiui Pranciškui pasveikinant šiomis kalbomis kalbančius piligrimus, didesnes jų grupes. Dar kartą kreipdamasis į audiencijos dalyvius, Šventasis Tėvas pasakė:
Ypač sveikinu jaunuolius, ligonius ir jaunavedžius. Praėjusį sekmadienį šventėme Motinos Teresės kanonizaciją. Brangūs jaunuoliai, tapkite kaip ir ji gailestingumo amatininkais; brangūs ligoniai, jauskite jos atjaučiantį artumą, ypač kryžiaus valandą; jaunavedžiai, šaukitės jos, kad šeimose niekad nepritrūktų rūpesčio ir dėmesio silpniausiems.
Vatikano radijas
